2020 m. lapkričio 5 d. netekome ilgametės ligoninės gydytojos-psichiatrės, direktoriaus pavaduotojos, Vidaus med. audito tarnybos vadovės, o svarbiausia, gero žmogaus – Nijolės Petrauskienės. Nuo šiol gerbiama gydytoja – angelų globoje…

Prisiminimais dalijasi gydytoja-psichiatrė Danguolė Regina Survilaitė:

Nijolė (Insodaitė) Petrauskienė (1946-01-23–2020-11-05)

Netekome patyrusios psichiatrės, ilgametės mūsų ligoninės darbuotojos. Išeina vyresnioji karta – tai natūralu, nors ir graudu, ypač vyresniesiems. Būna psichiatrų – eilinių, bet kartais tarp mūsų pasitaiko ir psichiatrų – „pulkininkų“, net „generolų“. Nijolė Petrauskienė priklausė būtent pastariesiems – neeiliniams, vadovams. Psichiatrija buvo jos pasirinkimas. 1969 m. baigusi Vilniaus universitetą, Nijolė išvyko dirbti į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę, vėliau dirbo Klaipėdos psichoneurologiniame dispanseryje, o nuo 1973 iki pat išėjimo į pensiją 2017 m. – Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Čia ji dirbo psichiatre, ilgai – 5-tame vyrų skyriuje, pasižymėjo gera klinikine nuojauta, logišku mąstymu. Dar išliko N. Petrauskienės rašytos ligos istorijos – stambi rašysena, išsamūs psichikos būklės aprašymai, puikiai pagrįstos diagnozės. Nijolei teko dirbti ir vyresniąja gydytoja, atsakinga už vyrų skyrius, ir direktoriaus pavaduotoja. Ji buvo tokia vadovė, su kuria galima buvo „eiti į žvalgybą“. Pagaliau, iškilus būtinybei, ji pradėjo vadovauti ligoninės audito skyriui ir ėmėsi rengti kokybės vadybos dokumentus. Mūsų ligoninė buvo pirmoji psichiatrijos įstaiga Lietuvoje, parengusi tokius dokumentus ir pakėlusi ligoninę į aukštesnį, modernesnį lygį. Nijolė nebuvo konservatyvi, ji buvo pakankamai kritiška šiam savo padarytam didžiuliam darbui, mielai priimdavo pastabas, nuolat tobulino kokybės vadybos dokumentus.

Na, ir pagaliau – kas pažinojo Nijolę – gimusi Marijampolėje, visą gyvenimą ji išlaikė savo sodrią suvalkietišką tarmę, turėjo puikų humoro jausmą, kokiu retas gali pasigirti. Vyresni gydytojai prisimena jos cituojamas kitų psichiatrų „auksines mintis“ iš ligos istorijų. Visuomet pasitempusi, tvarkinga, elegantiška. Žinoma, turėjo ir silpnybių – kaip be jų. Viena iš tokių – garsi miniatiūrinių kačių skulptūrėlių kolekcija, kurią Nijolė buvo atsinešusi į darbą ir eksponavo savo kabinete. Kai apie kolekciją rašė „Lietuvos sveikata“, žurnalistės paklausta, kodėl ji pasirinko kates, Nijolė Petrauskienė pasakė, kad jai patinka tie išdidūs gyvūnai, kurie turi savo nuomonę, užsispyrę ir mėgsta vaikščioti vieni… Turbūt tos katės atspindėjo ir Nijolės charakterį.

Ilsėkis ramybėje, Nijole.