Lapkričio 9 d. mirė gydytojas – psichiatras Algirdas Leonas Kaunas. Gimė A. L. Kaunas taip pat lapkritį (vos už kelių dienų jam būtų sukakę 79 metai), Marijampolėje. 1963 m. A. L. Kaunas baigė Kauno medicinos institutą, vėliau ilgus metus dirbo dabartinės Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Konsultacinio metodinio skyriaus vadovu, kur atliko svarbių, sistemingų darbų tobulindamas ne tik savo darbovietės, bet ir visos Lietuvos psichiatrijos situaciją. Verta pabrėžti, kad A. L. Kauno vadovaujamame skyriuje spręstos ypač sudėtingos pacientų diagnostikos, gydymo, socialinės problemos, taip pat teikta organizacinė metodinė pagalba kitoms psichiatrijos įstaigoms. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vadovaujant gyd. A. L. Kaunui, rengti nauji psichiatrijos norminiai dokumentai, parengtos ir išplatintos metodinės rekomendacijos bei instrukcijos gydytojams psichiatrams. Gydytojas vadovavo ir ambulatorijos psichiatrijos darbuotojų kvalifikacijos bei kompetencijų tobulinimui: reguliariai organizavo specializuotus ir teminius psichiatrijos slaugytojų kursus, rengė gydytojus rezidentus, iniciavo ciklo apie ambulatorinės ir konsultacinės psichiatrijos principus įtraukimą į rezidentų kursą. Pažinoję A. L. Kauną jį mini kaip išskirtinę asmenybę: įkvepiantį autoritetą, humanistą, eruditą.
PRISIMENA KOLEGOS:
Doc. Aldona Šiurkutė, buvusi RVPL Universitetinio ir psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja, rezidentų vadovė
Gyd. A. L. Kaunas buvo itin ryški, talentinga, kūrybinga, išskirtinė asmenybė: aukščiausios kvalifikacijos gydytojas psichiatras, humanistas, meno žinovas ir gerbėjas, itin gerbė ir mylėjo pacientus. Profesinės konsultacijos buvo išsamios ir gilios, talentingai išryškindavo subtiliausius psichopatologijos niuansus, dosniai dalindavosi turtingomis savo žiniomis. Ir po konsultacijų jam rūpėjo tolesnė pacientų ligos dinamika, gydymo veiksmingumas, konsultuodavo pakartotinai. Konsultacijos, klinikinių atvejų analizė, diagnostinių išvadų pagrindimas, bendravimas su ligoniais būdavo tikros profesinės pamokos, meistriško klinicisto pavyzdys. Tai paliko neišdildomą įspūdį: dar ir šiandien neretai cituojame gyd. A. L. Kauno reikšmingus pastebėjimus, tikslius, svarbius, kartais neužmirštamai vaizdžius išsireiškimus. Ypač daug dėmesio jis skyrė jauniems gydytojams, rezidentams formuojant etinius–deontologijos principus, psichiatrijos, psichoterapijos mokslui, ambulatorinei pagalbai, socialinei reabilitacijai, šiais klausimais rašė mokslinius darbus, metodines rekomendacijas. Nors nedaug paliko publikacijų, bet jos buvo brandžios, išnešiotos.
L. Kaunas išsiskyrė savo erudicija, inteligencija, pagarbiais santykiais su kolegomis. Kolegos A. L. Kauną prisiminsime kaip tikro gydytojo pavyzdį su didelėmis žmogiškumo vertybėmis.
Mums išliks šviesus gyd. Algirdo Leono Kauno atminimas.
Audrius Grigas, RVPL 8 skyriaus vedėjas
Laiko supratimas deformuojasi iki begalybės, skaičiai grąžina į realybę… 9 metai… pasirodo, tik tiek likimas lėmė dirbti kartu su amžiną atilsį Gydytoju. In memoriam rašosi sunkiai, juolab taip, kaip Gydytojas mokė – keliais esminiais sakiniais įvardijant ESMĘ. Nemėgo Jis tuščiažodžiavimo, pagyrų, labiausiai – banalybių. Kartais bandoma iš atminties cituoti išėjusio anapilin žmogaus posakius, o jų… nėra. Nes nieko nebuvo užsirašyta, o atmintis neleidžia sutalpinti neįsimenamų, nekasdienių, jokio buitinio šablono ar profesinio trafareto deformuotų frazių. Kokį aš jį atsimenu? Tvirtą, pasitempusį, tarsi paniurusį kartais… o vis tik dažnai, ypač paskutiniais metais. Niekados niekuo nesiskundžiantį, niekam, net tada, kai to reikėjo. Elegantiškai lakonišką. Inteligentišką iki kaulų smegenų. Reiklų. Nepakantų profesiniam analfabetizmui, tuštybei, melui, kur jie bepasireikštų. Nepataikaujantį, niekam. Ypatingai racionalų ir logišką. Erudicija, gilios akademinės žinios – be puikavimosi, demonstravimo. Absoliuti, deimantinė kompetencija, profesinės įžvalgos, intuicija, momentinė diagnostika kalbant su pacientu apie bet ką, tik ne apie sveikatą. Kasdieniai donkichotiški bandymai vėl ir vėl įrodinėti logikos ir racionalumo svarbą. Išmokė viską, nevardinsiu, nekuklu, paminėsiu tik… juodraščius. Įrodė ir išmokė, kad be jų dorai nieko neišeis padaryti. Tik gyvenimo juodraščio parašyti negalima…
Gyd. Asta Abaravičienė, RVPL 7 skyriaus vedėja
Tuo metu buvome keli jauni gydytojai, pradėję dirbti gyd. A. L. Kauno vadovaujamame skyriuje. Įsiminė, kaip atsidėjęs ir dėmesingai mus mokė. Darbo pradžioje pirmąjį pusmetį dalyvaudavome Jo konsultacijose, klausydavome profesinių įžvalgų, svarstymų. Palaipsniui įsitraukėme į gydymą, ir vėliau dažnai kviesdavosi, dosniai dalindavosi žiniomis. Sudėtingus atvejus visada svarstydavome kartu.
Žavėjo Gydytojo gebėjimas įžvelgti esminius dalykus ir kartu matyti visumą. Mėgo sakyti, kad psichiatrui reikia turėti „antenas“ – profesinį pojūtį. Pats jį turėjo labai tikslų, gebėdavo numatyti tarytum šachmatuose kelis ėjimus į priekį, aplenkti laiką, ligą, jautriai savo įžvalgas pasakyti artimiesiems, žmoguje rasti tai, kas dar galėtų kiek įmanoma ilgiau išlaikyti gyvenimą visavertį. Kiekvienas atvejis Jam būdavo svarbus ir ypatingas; spręsdamas sudėtingus klausimus, visada vadovaudavosi paciento gerove, kiekvienoje situacijoje gebėdavo rasti labiausiai tinkantį sprendimą, kuris nebūtinai atitikdavo standartinius reikalavimus.
Konsultaciniame skyriuje buvome Jo antroji šeima – jis žinojo kiekvieno rūpesčius. Bendravimas būdavo labai turiningas. Laisvu nuo darbo metu išvaikščioti Pavilnio takai ir senamiesčio gatvelės – visa labai mylėjo, iki smulkmenų pažinojo, galėdavo valandomis pasakoti istorijos detales, dalindavosi prisiminimais. Beveik nekvėpuodami klausydavome Jo pasakojimų apie dailę, teatrą, literatūrą. Tai buvo žmogus, su kuriuo gera būdavo ir tyloje.
Lieka visa, ko išmokome ir patyrėme. Šiandien ypač aktualu tuo vadovautis. Lieka šviesus Mokytojo, Gydytojo atminimas.