Minint Medicinos darbuotojų dieną savo mintimis apie mylimą darbą dalinasi Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytoja psichiatrė Aistė Zaronaitė – Liktė.
Pasakokite, kaip nusprendėte tapti gydytoja psichiatre?
Kad noriu tapti gydytoja supratau dar būdama šeštoje ar septintoje klasėje. Pasukti būtent psichiatrijos keliu nusprendžiau medicinos studijų metu, po psichiatrijos paskaitų ciklo. Prisimenu, kaip jo metu pirmą kartą keliavome į vieną iš Vilniaus psichiatrijos ligoninių: po pokalbio su pacientais Ūmios psichiatrijos skyriuje supratau, kad psichiatrijos pacientai – vieni iš labiausiai kenčiančių žmonių, kuriems ypatingai reikia pagalbos. Gaila, bet dažnai visuomenėje manoma priešingai: savo ir kitų psichikos sveikatai skiriama kur kas mažiau dėmesio negu fizinei, ji neretai atsiduria „paskutinėje vietoje“. Prisipažinsiu – iki susitikimo su pacientais, iki apsilankymo psichiatrijos ligoninėje ir pati buvau patikėjusi ne vienu mitu, kurie iš karto sugriuvo iš arčiau susipažinus su realybe.
Kaip nuo tada pasikeitė psichiatrija, ką pastebite kaip naujos kartos atstovė?
Pabendravus su vyresniais kolegomis, kurie psichiatrijoje dirba jau 10, 20 ir daugiau metų, tampa akivaizdu, kad per tą laiką pažengta labai, labai daug. Visų pirma, turime daug platesnes, įvairiapusiškesnes gydymo galimybes. Dabar vis daugiau dėmesio skiriame nemedikamentinėms gydymo priemonėms (ergoterapijai, socialinei, psichologinei, psichoterapinei pagalbai, meno terapijai), kurios lygiavertiškai naudojamos gydymo procese greta medikamentinio gydymo ar vietoje jo. O ir vaistų pasirinkimas, esant jų poreikiui, ženkliai platesnis, jie modernėja, ir, skirtingai nuo anksčiau vartotų, tinkamai juos parinkus pacientui nesukelia jokio šalutinio poveikio arba jis būna minimalus.
Be abejo, pagerėjo ir fizinės sąlygos: modernėja įranga, gražėja, vis jaukesni tampa skyriai. Pagalba vis labiau orientuojasi į pacientus, jų poreikius, daugėja dienos stacionarų, kur pagalbą galima gauti ligoninėje lankantis tik dieną, o vakare grįžti į namus.
Kokios savybės svarbiausios gydytojui psichiatrui?
Turbūt svarbiausia savybė yra kantrybė ir priėmimas žmogaus tokio, koks jis yra, įsiklausymas į jo problemas, sunkumus bei noras padėti. Labai svarbu nuoširdus susidomėjimas žmogaus asmenybe, galėjimas pamatyti ne tik patologiją, bet ir stiprybes, ne tik diagnozę, bet ir potencialą: tiek asmeninį, tiek visuomenėje, suprasti kuo ši asmenybė jai gali būti svarbi ir naudinga. O potencialo tikrai daug: pacientai yra patys įvairiausi žmonės iš pačių įvairiausių sričių. Neretai jie netgi tampa mūsų mokytojais – padeda plačiau pažinti pasaulį, išlįsti iš savo „burbulo“.
Su kokiais atvejais, sutrikimais dirbate, kaip atrodo jūsų darbo diena?
Šiuo metu vadovauju Psichiatrijos dienos stacionarui, taip pat tenka budėti ir Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, tad galiu lydėti pacientą visą sveikimo kelionę: nuo priėmimo iki išlydėjimo į visuomenę.
Pacientų ligos istorijos čia pačios įvairiausios: nuo priklausomybių, asmenybės sutrikimų iki sunkių psichozių. Kiekviena jų – labai individuali, todėl ir kiekviena diena yra vis kitokia. Kažkuria prasme niekada nežinai, kas atsitiks šiandien: koks ateis pacientas ir kokių mano gebėjimų pareikalaus jo problemos sprendimas. Darbe man patinka tai, kad jis labai reikalauja kūrybiškumo: turi suprasti, kokiu tikslu pas tave atėjo žmogus, kaip jį prakalbinti, kaip prie jo prieiti. Taigi tik susitikę nagrinėjame, kokie sunkumai pacientą kamuoja, kokia yra ligos dinamika. Sekantis etapas – specialistų komandos įtraukimas. Tai gali būti ir kitų sričių gydytojai, ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai, kurie įvertina socialinius paciento poreikius, ir ergoterapeutai padedantys sugrįžti į mėgstamas veiklas, pagerinti kognityvinius, bendravimo įgūdžius. Didelis džiaugsmas matyti paciento progresą, vėl išlydėti į visuomenę, įprastą gyvenimą. Neretai Dienos stacionarą palikdami pacientai pastebi, kad iš jo išėjo netgi patobulėję, išmokę daug naujų dalykų, kažkuria prasme – žengę žingsnį priekin.
Kokie Jums buvo šie pandeminiai metai?
Sunkiausias buvo tiesioginio ryšio, kuris šioje srityje toks svarbus praradimas, kadangi daug paslaugų pradėjome teikti nuotoliniu būdu. Vis tik nėra lengva ir susitikus: prarandame daug šilumos, kurią pacientui galėdavome ištransliuoti vien per veido išraišką, kurią dabar slepia kaukės. Kaip bebūtų, šios šilumos tikrai nenustojome transliuoti, net jei ir tik akimis, – šypsosi gydytoja psichiatrė Aistė Zaronaitė-Liktė.
