9001 sert copy

Neatsitiktinai mano žiūrėjimo atskaitos tašku, nuskaitant gilesnes simbolines prasmes tapo eglės įvaizdis. Jo esmė nėra užkoduota vien keturiose raidėse „eglė“, o glūdi kažkur anapus fizinės regimybės. Fizinis vaizdas – momentinis dalykas. Jis transformuojasi, kinta laike ir erdvėje, o ta žinia, kurią jis neša anapus vaizdo, ji nekinta, kinta tik mūsų santykis su ja. Susivokiu, kad ir aš keičiuosi, ieškodama ryšio su informacija, kuri užprogramuota visatoje. Man įdomus santykio ieškojimas tarp materijos ir ne materijos, vidinės erdvės nuskaitymas, giluminis pajautimas tikrosios reikšmės.

Anot baltų senovės papročių, eglišakėmis žymimas kelias pas iškeliaujantįjį į anapus ir per tuoktuves iš jų daromas vestuvių sodas, barstomi kambariai. Eglėje tarsi savaime užkoduota dviprasmybė – mitologijoje tai mirties, nelaimės medis, siejamas su velniu, požemio būtybėmis, tačiau taip pat tai amžinumo simbolis, šventas medis, po kuriuo negali slėptis velnias, nes šakos auga kryžium.

Ji lyg pagal matriarchato tradiciją garbinamas moteriškas pradas, talpinantis savyje nesuderinamus, priešingus dalykus. Jie egzistuoja vienyje, kurio nevalia suardyti. Skirtingi poliai sueina į vieną nedalomą modulį, išauga į Pasaulio ir Gyvybės medį - visa ko jungtį, išminties simbolį.

Eglutė, tai jauki šeimos šventė, kai vienas kitam esam šiek tiek geresni, tačiau kartu ji tampa viešas elementas – masinės kultūros produktas, gigantiškas blizgutis.

Pasitelkus eglės ornamento semantinę prasmę, ištapiau laimės palinkėjimus – vieni intuityvūs, sugauti erdvėje momentai, energetinė iškrova, kiti išmąstyti, įžeminti, įsiklausyti į laiko padiktuotus potyrius.

 

                                                                                                       Daiva Margienė

  knyg1903 2003

KatalogoVirselis

atkurimas100

GRĮŽTI Į VIRŠŲ